VELYKOS

Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Kiaušinio simbolika

Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.

Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.

Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, numargintas dar III a. pr.K. Dažytų kiaušinių rasta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje – medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvę pagonių dievų šventyklos. Taigi jiems ir buvo paaukoti šie margučiai.

Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Velykė

Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius.

Velykų apeigos

• Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus.

• Ridinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi.
• Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį, pvz.: „aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis...“ ir įsikišdavo pirštą į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. Buvo ir tokių, kurie įsikišdavo į burną ir daugiau pirštų, bet tuomet paprastai būdavo išvejami už gobšumą.

• Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei. Vėliau į jį įtraukta netgi krikščioniškų elementų, pvz.:

  „Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo
  Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo
  Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo
  Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo
  Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo
  Šventa Ona pėdus rišo, ei lalo...“

  day.lt

VERBŲ (PALMIŲ) SEKMADIENIS

Ne aš plaku, verba plaka

Didžioji pavasario šventė – Velykos – dažniausiai švenčiamos balandį, o paskutinis sekmadienis prieš jas būna Verbų sekmadienis, Verbinės, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!" Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose buvo paprotys tą dieną, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičio šakeles.

Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių liaudies papročiai.

Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais", o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę. Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. 

Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę": „jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą". Moterys savo verbelę dar susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, pusiaujo neįskausią.

Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių „girininkų" – miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, bemaž naktį nemiegoję, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti". Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?" 

Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo kopinėjamų bičių dūlin, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis. 

day.lt

Kovo 11 - oji - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarybos nariai.

Rusija nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. 1991 m. sausio 8 d. TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos šalis. Į Lietuvą pradėjo vykti divizijos daliniai iš Pskovo. Sausio 9 d. Michailas Gorbačiovas apkaltina Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti buržuazinę santvarką. Sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pradėjo judėti šarvuočiai. Šios dienos naktį į sausio 13-ąją Vilniuje lietuviai stojo ginti kareivių ketinamo užgrobti spaudos pastato, televizijos bokšto, parlamento. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Pasaulis pasmerkė Rusijos veiksmus. Lietuvos palaikyti atvyko atvyko delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos.

Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. liepos 29 d. su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.

day.lt

Kovo 4 - oji - šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, iškilmės

Kazimieras (1458 - 1484) - karalaitis, Lietuvos globėjas. Kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės, kurios pradžia siekia XIII a.; Jogailos anūkas. Kazimiero tėvai - Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis ir Austrijos kunigaikštytė Elzbieta Habsburgaitė.Gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje. Trečias vaikas šeimoje (iš viso turėjo 10 brolių ir seserų).

 Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir ištvermingas. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau tai jam buvo svetima. Kai jo pasigesdavo rūmuose, tarnai rasdavo jį besimeldžiantį šv. Stanislovo katedroje. Eidamas 17 metus šv. Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Jis drauge su tėvu dalyvaudavo seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais, sutikdavo svečius. Taigi buvo planuojama, kad jis užims tėvo sostą.

1481 - 1483 tėvui išvykus į Lietuvą Kazimieras ėjo Lenkijos karaliaus pareigas. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino iždo skolas. Po dviejų metų, pradėjus silpti sveikatai, atvyko poilsiui į Lietuvą. Čia jis pavadavo tėvą, tačiau didesnių darbų nesiėmė. Valstybės raštinės dokumentų knygose yra išlikusių jo ranka darytų įrašų. Ir Krokuvoje, ir Vilniuje jis rūpinosi vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Didelę dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai.

Vilniuje ir Trakuose praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo. Mirė Gardine.

Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančius nepagydomomis ligomis. 1521 m. Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju.

Popiežius Urbonas VIII paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju, o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė šventąjį "visos Lietuvos jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą".

Lietuvoje yra 15 šv. Kazimiero bažnyčių. Jo statulas ir paveikslus randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose. Beveik visur jis vaizduojamas su kryžiumi ir trižiede lelija.

Dabar Kazimierinių metu ne tik sveikinami Kazimierai ir Kazimieros, bet ir vyksta tradicinė Kaziuko mugė. Mugė Vilniuje šurmuliuoja Pilies gatvėje, Rotušės aikštėje, Rūdninkų skvere, Kalvarijų turgavietėje. Mugės šurmulį pagyvina muzikantai, konditeriai. Čia susirenka geriausi pynėjai, kalviai, puodžiai, audėjai bei kiti amatininkai iš visos Lietuvos pirmąjį kovo savaitgalį siūlo savo gaminius. Tradicinė mugės prekė – Vilniaus krašto verba.

pagal bernardinai.lt