Rugpjūčio 15 - oji - Žolinės šventė

   Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

     Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. 

     Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

day.lt

Liepos 17 - oji - Dariaus ir Girėno žuvimo diena

     1933 m. Steponas Darius ir Stasys Girėnas lėktuvu “Lituanica” išskrido iš Niujorko į Kauną, perskrido Atlanto vandenyną ir žuvo, liepos 17 d. lėktuvui nukritus Soldino miške (tuomet Vokietija, dabar Lenkija). Katastrofos priežastys nėra visiškai aiškios. Oficialiai pranešta, kad avarija atsitiko dėl audros ar motoro gedimo. Egzistuoja versija, kad lėktuvą pašovė vokiečiai, palaikę priešais.

     Lakūnai laikomi Lietuvos patriotais. Savo skrydžiu jie norėjo parodyti pasauliui, kad Lietuva nenusileidžia kitoms valstybėms. Žinią apie “Lituanica” skrydį po visą pasaulį tuomet išplatino telegramų agentūros.

     Darius ir Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Lietuvos lakūnai blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu tuometiniai kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis.

     Lakūnai buvo palaidoti Kauno centrinėse kapinėse, 1944 m. jų palaikai paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose, o 1964 m. perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse. (iš e. kalendoriaus day.lt)

http://www.youtube.com/watch?v=eLk8YK1nahA

http://www.youtube.com/watch?v=SupU6GHR3_A

Liepos 15 - oji - Žalgirio mūšio diena.

Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris“) kaimelio, tad lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės – Tannenbergo mūšiu (lietuviškai „Eglių kalno“).

Kryžiuočiai tą dieną turėjo iš viso 32 000 karių, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – 51 000. Nepaisant to, vokiečiai buvo daug geriau ginkluoti. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų. Kryžiuočių kariuomenėje be vokiečių buvo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų.

Manoma, kad Lietuvos-Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokiečių kariuomenę, suvaidinus, jog traukiasi (o gal iš tiesų aplinkybės vertė trauktis ir taip padėjo). Tuomet vokiečių kariuomenė išsisklaidė ir tapo labiau pažeidžiama. (iš e.kalendoriaus day.lt)

http://www.youtube.com/watch?v=klfnIoc0Kmo

http://www.youtube.com/watch?v=rr3HkeWD7ME

Liepos 6 - oji - Valstybės diena. 

Pirmasis valstybės valdovas

Tikriausiai kai kurie jūsų žino, kad liepos 6-oji vadinama Valstybės diena. Tą dieną buvo karūnuotas pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas. Apie Mindaugą, aišku, esate girdėję visi. O vilniečiai gal netgi yra čiužinėję nuo Mindaugo paminklo. Kuo gi šis valdovas toks ypatingas, kad jam paminklai statomi? Mindaugas – pirmasis Lietuvos valdovas. Iki jo Lietuvos valstybės paprasčiausiai nebuvo. Toje vietoje, kur dabar yra Lietuva, buvo kelios kunigaikštystės, kurias valdė atskiri kunigaikščiai, ir kiekvienas jų savo žemėse tvarkėsi kaip norėjo. Galima sakyti, kad vietoj vienos Lietuvos buvo kelios valstybėlės. Tik kai kurios didesnės, o jų valdovai – galingesni už kitus. Vienas tokių buvo Mindaugas. Tuomet dar kunigaikštis, ne karalius.

Kunigaikščių kraštas

Jums, ko gero, gali kilti klausimas, kuo tie kunigaikščiai ir karaliai vieni nuo kitų skiriasi. Tuo metu, – kalbame apie laiką, kuris vadinamas viduramžiais, – karaliaus titulas buvo kur kas svarbesnis ir garbingesnis. Kunigaikščiai, paprastai nedidelių žemių valdytojai, turėdavę paklusti visos valstybės valdovui – karaliui. Taip buvo kitose Europos šalyse. Lietuviai savo vyriausiąjį valdovą, kurio galybė prilygo karaliui, vadino Didžiuoju kunigaikščiu – tai reiškė, kad jis yra už visus kitus kunigaikščius didesnis ir svarbesnis. Mindaugui teko garbė tapti pirmu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, kuris vėliau buvo vainikuotas ir karaliumi.

Apie Mindaugo vaikystę ir jaunystę mažai kas žinoma. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (taip vadinami įvairūs dokumentai: laiškai, sutartys, metraščiai, iš kurių istorikai sužino, kas vyko senovėje) Mindaugas paminėtas 1219 m. Tais metais lietuvių kunigaikščiai sudarė sutartį su rusų žeme Voluine. Ją pasirašė net 21 vienas lietuvių kunigaikštis (štai kiek valdovų buvo to meto Lietuvoje!). Tarp visų jų minimi tik penki „vyresnieji“: Živinbudas, Daujotas, Vilikaila, Mindaugo brolis Dausprungas ir pats Mindaugas. 

Priešų apsupty

Mindaugo laikais dauguma Europos šalių jau buvo krikščioniškos. Tik prūsų, lietuvių, latvių ir estų žemės tebebuvo pagoniškos. Ta dingstimi prieš mūsų protėvius pradėta skelbti kryžiaus žygius. Lietuvos kaimynystėje atsirado grėsmingų kaimynų: pietuose –
Kryžiuočių ordinas, nukariavęs prūsų žemes; šiaurėje, latvių žemėse, įsikūrė Kalavijuočių ordinas; rytuose – rusų žemės, kurias lietuviai nuo seno troško nukariauti. Teko lietuviams vienytis prieš bendrus priešus. Geriausiai iš visų kunigaikščių šį darbą atliko Mindaugas.

1245–1246 metų vokiečių metraštyje Mindaugas vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi“. Vadinasi, tuo metu Lietuva jau buvo suvienyta. Gaila, bet Mindaugas neturėjo šalia savęs metraštininko, kuris aprašinėtų jo darbus, tad apie to meto įvykius sužinome tik iš rusų ir vokiečių kronikų. 

Rusų metraščiuose rašoma, kad Mindaugas žudydavo savo varžovus – kitus kunigaikščius, išvarydavo iš jų valdų arba stengdavosi su jais susigiminiuoti – ištekindavo už jų savo seseris. Taip Mindaugo valdos vis plėtėsi. Žinoma, ne visi kunigaikščiai iškart jam paklusdavo, tad siekdamas valdžios Mindaugas kartais elgdavosi ne visai gražiai. Netgi su savo giminaičiais. Štai 1248–1249 m. pasiuntė Mindaugas savo brolio sūnus Tautvilą ir Edivydą kariauti į Rusią, o pats tuo metu užėmė jų žemes. Supykę Tautvilas ir Edivydas bei jų globėjas Žemaitijos kunigaikštis Vykintas pasiprašė vienos iš rusų žemių, Haličo valdovo pagalbos. Juos remti pasižadėjo baltų gentis jotvingiai, dalis žemaičių, Livonijos valstybė. Tautvilas Rygoje apsikrikštijo ir daug kas manė, kad jis turi visišką teisę užimti Mindaugo vietą ir tapti Lietuvos valdovu.  

Karaliaus karūna – tik krikščionims

Mindaugas suprato, kad turi daug galingų priešų, tad ieškojo paramos. Kadangi Tautvilą rėmė Rygos vyskupas, Mindaugas kreipėsi pagalbos į Rygos vyskupo priešus – Kalavijuočių ordiną. Ordino magistras Andrius von Štirlandas pasiūlė Mindaugui pasikrikštyti ir tapti karaliumi. Krikštas buvo reikalingas tam, kad Mindaugą, kaip valdovą, pripažintų kitos Europos šalys, mat pagonio jos negalėtų pripažinti teisėtu karaliumi.

Mindaugas sutiko. 1251 m. jis kartu su žmona Morta ir vaikais pasikrikštijo ir 1253 m. buvo karūnuotas karaliumi. Už pagalbą išrūpinant karūną Mindaugas ordinui turėjo atsilyginti ir dovanojo jam vakarines savo valstybės žemes. 

Taikūs Mindaugo ir Kalavijuočių ordino santykiai truko neilgai. 1260 m. Durbės mūšyje žemaičiai sutriuškino didžiulę jungtinę Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Atsirado puiki proga bendromis žemaičių ir Mindaugo kariuomenės jėgomis išstumti Kalavijuočių ordiną iš užgrobtų žemių. Mindaugas ryžosi pradėti karą. Tuojau pat buvo apkaltintas, kad atsimetė nuo krikščionybės ir vėl ėmė garbinti senuosius dievus.

Taigi pirmasis Lietuvos krikšto bandymas buvo nesėkmingas. Apsikrikštijo tik valdovas su šeima, tačiau niekas nesirūpino visos šalies krikštu. Lietuva dar daugiau kaip šimtą metų išliko pagoniška.

Kovos dėl sosto

Tapęs karaliumi, Mindaugas kariavo su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, siekė prijungti prie Lietuvos rusų žemes, rėmė prūsus, sukilusius prieš Kryžiuočių ordiną. Deja, žūti kovos lauke ar mirti nuo senatvės jam buvo nelemta. Netrukus Mindaugas ėmė kivirčytis su savo patarėju Treniota. Negana to, kai mirė žmona Morta, Mindaugas sugalvojo pasilikti sau už žmoną Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį. Įpykęs Daumantas susimokė su Treniota ir nužudė Mindaugą, o Lietuvos valdovo sostą užėmė Treniota.

Kaip matote, Mindaugui daug ką galima prikišti – ir klastą, ir apgaulę, ir nekilnų elgesį. Tačiau Lietuvai jis daug nusipelnė: suvienijo valstybę, atkreipė į Lietuvą krikščioniškosios Europos dėmesį ir parodė, kad Lietuva turi tokią pačią teisę gyvuoti kaip valstybė, nes ir jos valdovas yra krikščionis, kuriam pats popiežius suteikė teisę tapti karaliumi. 

iš http://www.bitute.lt/archyvas rugsėjis 2007